Mokiniams apie Sausio 13-ąją: kai faktus lydi emocijos

sausio 13

Prieš keletą metų mane pakvietė vienoje Vilniaus gimnazijoje skaityti pranešimą apie Sausio 13-osios įvykius. Svarsčiau, ką pasakyti mokiniams – ar atkartoti žinomus faktus, ar pasakoti, ką asmeniškai patyriau. Nusprendžiau pasidalinti savo atsiminimais ir atlikti nedidelį eksperimentą – vadovautis prieškario pedagogo, vėliau Kanadoje išgarsėjusio istoriniais romanais, Juozo Kralikausko 1935 metais išsakytomis mintimis apie emocijų svarbą mokant istorijos:

Ir leiskime, kad mes labai daug išmokstam apie Turkiją. Per ketverius arba ir daugiau metų galėtumėm labai daug išmokti apie Turkiją. Žinotumėm maždaug visų Turkijos upių ir upelių pavadinimus, kalnų, miestų ir miestelių vardus. Žinotum, kuo vardu buvo sultonai ir didieji viziriai […]. Ale ką atsakytumėm, jei išmintingasis Kemal Paša paklaustų, ar daug naudos Turkijai iš tų mūsų žinių? Džebell cigarą berūkant jam gali ateiti į galvą tokia mintis, o jis tada pradėtų rimtai abejoti, ar šios žinios apie Turkiją padarys mus kada nors Turkijos patriotais. Jis turbūt nesuklystų, jei pasakytų, kad tėvynės meilė – yra meilė, o meilės pagrindas – jausmai, pergyvenimai.

J. Kralikausko minčių įkvėptas, ryžausi paviešinti savo išgyvenimus, patirtus Sausio 13-osios naktį. Pasakojau mokiniams, kaip 1991 m. sausio 12 d. pedagoginio instituto studentai ir darbuotojai buvome raginami vykti budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Kadangi gyvenau Žvėryne, nusprendžiau eiti prie Aukščiausios Tarybos. Dalį dienos praleidau ten: vieni dainavo, kiti meldėsi, treti kalbėjosi. Vakarop grįžau į namus sušilti ir pavalgyti. Įsijungę televizorių sekėme, kas vyksta. Kuomet pradėjo rodyti vaizdus, kaip sovietų kareiviai įsibrauna į Lietuvos radijo ir televizijos studiją, o diktorė Eglė Bučelytė iki eterio išjungimo vis kartojo, kad dar yra gyvi… Tuomet, vėlyvą vakarą vėl išskubėjau prie Aukščiausiosios Tarybos.

Mokiniams sakiau, kad nebuvo lengva palikti namuose žmoną su trejų metų dukryte. O jeigu žūsiu, kaip jos abi gyvens be manęs? Eidamas Neries upės pakrante link senojo Žvėryno tilto dar kartą trumpam sustojau – girdėjau šarvuočių burzgimą, automatų kalenimą ir sprogimus kažkur mieste (prie Radijo ir televizijos pastato), tą patį girdėjau kitoje miesto pusėje (prie TV bokšto). Ar buvo baisu? Tikrai taip. Prasibrovus pro sustatytus žiedu autobusus prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, netrukus per garsiakalbį į minią kreipėsi Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, sakydamas, kad nereikia bijoti, nes kareiviai šaudo tuščiais šoviniais. Kažkiek pasidarė ramiau. Tačiau netrukus jis vėl pranešė, kad gauta žinia, jog sovietų kareiviai šaudo koviniais šoviniais, kad yra žuvusiųjų. A. Butkevičius ragino moteris, vaikus ir tuos, kurie bijo, atsitraukti, nes gali būti daug žuvusiųjų. Kadangi minioje nuolat kažkas judėjo, ėjo iš vienos vietos į kitą, nesupratau, kiek žmonių paliko aikštę. Tai buvo trečias kartas, kai vėl apėmė baimė ir reikėjo apsispręsti kaip elgtis – išeiti ar pasilikti. O jeigu pasilieku prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, tai kurioje vietoje man būti – arti rūmų, ar toliau, kad atakos metu būtų daugiau galimybių ištrūkti iš mirties nagų?

Mokiniams pasakojau, kad likusią nakties dalį praleidau netoli rūmų, tarytum įkalintas minioje. Tą naktį mus kaustė baimė – ypač, kai ant artimiausio namo stogo užsilipę žmonės ėmė šaukti, kad iš vadinamojo Šiaurės miestelio važiuoja tankai. Laukėme momento, kai jie atsidurs prie rūmų ir pradės šaudyti… Prisipažinau mokiniams, kad tą akimirką iš baimės kojos virpėjo. Toks kelios valandos atrodė kaip amžinybė. Negalėjome susigaudyti, kas vyksta. Kažkas minioje paskleidė gandą, kad būrys ginkluotų vyrų pasitraukė iš rūmų ir pasislėpė statomame name (dabar Seimo viešbutis). Kodėl jie taip pasielgė? Kas dabar bus? Kažkas minioje paskleidė žinią, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmas prasidės 6 valandą ryto. Pasižiūrime į laikrodį, kad žinotume, kiek dar mums liko… Mūsų džiaugsmui 6 val. ryto šturmo nebuvo. Žmonės pradėjo statyti barikadas aplinkinėse gatvėse, nešė armatūrą ir bandė ja apjuosti rūmus.

Sausio 13 d. vakare atėjo pas mane kaimynas ir studijų laikų draugas Evaldas. Kadangi tariamasis Lietuvos nacionalinis gelbėjimo komitetas paskelbė, kad nuo 21 val. įvedama komendanto valanda, mano draugas pakvietė eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Iki šiol negaliu pamiršti jo ištartų žodžių: „Žinai, kai sūnus užaugs, gali manęs paklausti, kur aš tuo metu buvau, ką aš jam tada atsakysiu?“. Ir vėl išėjome į nežinią… Mokiniams prisipažinau, kad ir tuo metu neatslūgo įtampa, nes puikiai suvokėme, ką „sugeba“ sovietų kareiviai. Tačiau rizikavome sąmoningai, nes siekėme parodyti, kad nebijome Lietuvos pavergėjų. Prabuvę kurį laiką prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nusprendėme eiti pažiūrėti, kas vyksta prie Vyriausybės rūmų (dabar LR užsienio reikalų ministerija). Mums einant išgirdome laikrodžio dūžius – jau 9 val. vakaro, t. y. įsigalioja komendanto valanda. Pasiekę Vyriausybės rūmus dairomės aplinkui – kareiviai nepuola mūsų mušti, neareštuoja, niekas nešaudo…

Palietęs išgyventos baimės akimirkas, mokiniams tąkart perpasakojau savo draugo Sigito išgyvenimus. Jis tąkart atvyko iš Pasvalio, palikęs namuose žmoną su dviem dukrytėmis. Kai kažkas pakvietė Sausio 13-osios naktį eiti saugoti Vyriausybės rūmų, jis prisidėjo prie tos grupės žmonių. Bet ten buvo nedaug susirinkusių. Kai sovietų kareiviai pradėjo šturmą prie radijo ir televizijos komiteto bei televizijos bokšto, kažkas iš pagyvenusių žmonių pasiūlė prieš mirtį pasimelsti, kitas pasiūlė surūkyti paskutinę cigaretę. Nerūkantis mano draugas traukė dūmą drauge su kitais… Ko tik iš baimės nepadarysi?.. O kai iš abiejų pusių jo delnus suspaudė kitų žmonių delnai ir visi sustojo į gyvą barikadą, tuomet ir suprato, kad žūsiąs kartu su jais.

Prabėgus kažkiek metų po Sausio 13-osios įvykių, teko kalbėtis su savo žemiečiais. Pasirodo, visi mes buvome prie Aukščiausiosios Tarybos. Vienas pažįstamas senjoras prisipažino, kad įtampai pasiekus apogėjų, paraginęs žmoną nelikti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, o eiti į dabartinį Gedimino prospektą. Žmonai pasiteiravus, kodėl jis taip nusprendęs, atsakęs, kad norintis būti tarp pirmųjų, kurie bandys užkirsti kelią į dabartinę Nepriklausomybės aikštę važiuojantiems tankams. Tačiau žmona pasakiusi, kad nereikia jai meluoti, nes gerai jį pažįstanti – jis taip elgiasi iš baimės, norįs pabėgti…

Pateikdamas šiuos pavyzdžius mokiniams siekiau parodyti, kad baimės būta daug. Nepaisant to, neatsitraukėme. Taip besielgiančių buvo dešimtys tūkstančių. Susidarė įspūdis, kad mano pasakojimas mokiniams patiko. Sprendžiu ne tik iš to, kad nieko nereikėjo drausminti ar prašyti netriukšmauti. Maloniai nustebino vyresnės klasės mokinys, kuris priėjo prie manęs po mano kalbos ir pareiškė, kad jam pirmą kartą buvę įdomu klausytis pasakojimo. Tai sakydamas ištiesė šokolado plytelę ir paragino atsilaužti gabalėlį skanėsto. Matyt, tai buvo tikras įvertinimas!

Kuomet po dienos ar dviejų Seime įvyko Sausio 13-osios minėjimas, klausiausi Seimo pirmininko pranešimo, kuriame buvo kartojami žodžiai: „didvyriai“, „bebaimiai Lietuvos žmonės“, „ant laisvės aukuro“, „pasiryžę numirti už Tėvynę“ ir pan. Kažkaip netikėtai į galvą atėjo mintis, kad kalbama ne apie tuos žmones, kurie buvo kartu su manimi tą naktį. Mes – ne didvyriai, mes bijojome mirties…

Prieš keletą metų per pamoką su penktos klasės mokiniais vienoje iš Kauno gimnazijų kalbėjomės apie Sausio 13-osios įvykius. Dar kartą pasakojau savo išgyvenimus ir nebijojau prisipažinti, kad ne kartą iš baimės kojos virpėjo. Atmintin įstrigo vieno penktos klasės mokinio pasakymas, kad mano patirta baimė jam visiškai suprantama, nes visi žmonės bijo mirties… Ir ištarė tuos žodžius tokia intonacija, kad mane tarytum jauniklį paprotino, kad nereikia gėdytis savo išgyvenimų.

Vieną pamoką paskyrėme Sausio 13-osios įvykiams: kiekvienas penktos klasės mokinys turėjo sužinoti iš tėvų ar senelių, kur jie Sausio 13-osios naktį buvo, ką išgyveno. Kokių jaudinamų pasakojimų teko išgirsti! Vienas taip jaudinosi pasakodamas apie savo tėvelio išgyventas akimirkas prie Aukščiausios Tarybos, kad iš pradžių susigraudino, o paskui pradėjo verkti kūkčiodamas – juk tėvelis galėjęs žūti… Nustebino ir aplinkinių reakcija – visi buvo susikaupę ir paskendę savo mintyse. Tai buvo tas momentas, kai mokinių širdis užliejo jausmai ir išgyvenimai, o jų pagrindu (norėčiau tuo tikėti) sustiprėjo meilė tėvynei. Bent tą akimirką. Tad dar kartą pagalvojau apie J. Kralikausko išsakytų minčių pagrįstumą – gebėjimas sukelti mokinių emocijas mokant(is) istorijos – itin svarbus ugdantis vertybines nuostatas. Ypatingai tuo atveju, kai siekiame ugdyti istorinį suvokimą ir sužadinti patriotinius jausmus.

Benediktas Šetkus, Nacionalinė švietimo agentūra, Vytauto Didžiojo universitetas

Straipsnio šaltinis http://www.svietimonaujienos.lt/

Share on facebook
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on whatsapp
Share on email

Susiję straipsniai