BIT dėstytojas Darius Kisielius: neįsimylėkite pirmų patikusių idėjų – dizainas gali jas pražudyti

Šiuolaikinis grafinio dizaino ugdymas: mažėjantis tradicinio dėstytojo vaidmuo ir augantis studentų kritiškumo poreikis

Grafinio dizaino ugdymas – sparčiai ir dinamiškai besivystantis procesas, o jo šiandieninės tendencijos rytoj gali tapti visiškai nebeaktualios. Šis mokslas, žengdamas su technologiniu progresu, netrukus leis studentams prisijungti prie inovatyvių studijų platformų. Čia sensoriai ir dirbtinis intelektas stebės jų įsitraukimą bei progresą, informaciją suteikdami netgi būsimiesiems darbdaviams. Apie tokią grafino dizaino dabartį ir ateitį kalbantis šią mediją „Baltijos technologijų institute“ (BIT) dėstantis Darius Kisielius svarsto, jog ugdymo procese nykstanta ir tradicinio dėstytojo vaidmuo. Todėl jis dabar turi mokymą arba stebėti labiau iš šalies, arba aktyviai dalyvauti studijose, skatindamas, įkvėpdamas savo pavydžiu ir būdamas tiek kolega, tiek autoritetu studentams. 

Savo ruožtu pastariesiems, D. Kisieliaus teigimu, besimokant svarbiausi yra smalsumas, atidumas, stebėjimas, klausimų formulavimas, informacijos bei atsakymų analizė: „Neįsimylėkite pirmų patikusių idėjų: dizainas, kaip ir kūryba plačiąja prasme, joms yra negailestingi – išlieka ir realizuojama tik viena iš daugelio“, – pastebi BIT dėstytojas. 

Vieni yra gamintojai, kiti – kūrėjai 

D. Kisieliaus patirtis – daugiau nei dvidešimties metų darbas dizaineriu ir meno vadovu dizaino studijose, kūrybinėse agentūrose, korporacijų reklamos skyriuose užsienyje bei Lietuvoje. Dabar jis kuria prekės ženklų patirtis vartotojams, daugiausia dirbdamas ženklodaros, pakuočių ir skaitmeninio dizaino srityse. Tačiau dėstydamas BIT, D. Kisielius sako galintis prisiliesti prie akademinės šios medijos pusės, parodančios radikalius tiek dėstytojo vaidmens, tiek ir ugdymo proceso pokyčius. 

„Tradicinis grafinis dizainas šiandien tikrai nebėra toks, koks buvo vakar. Pirmiausia, nyksta mums labiau įprastas dėstytojo, kaip žinių saugotojo, perdavėjo ir amato meistro portretas. Kaip besistengtų, jis nebegali žinoti visų atsakymų net į kasdienius praktinius klausimus, nes dizaino įrankių bei specializacijos įvairovė yra nebeaprėpiama vienam specialistui. Šiandieniniai studentai dėstytoją gali rinktis iš šimtų ar netgi tūkstančių visame pasaulyje. Skaitmeninės edukacijos platformos sparčiai auga, dizaino asmenybės, dirbančios su pasauliniais prekių ženklais garsiausiose kompanijose, netikėtai tapo prieinamos bet kuriam norinčiam net gūdžiausiame užkampyje – pakanka turėti internetą“, – aktualijas vardija D. Kisielius. 

Visos šios tendencijos, anot pašnekovo, yra nuotolinio ugdymo proceso pasekmė. Šiandien virtualios studijos pasižymi medžiagos gausa ir įvairove, o mokymosi procesas turi pramoginių elementų. Be to, nuotolinis mokslas išryškino privalumus prieš tradicinį ugdymą, kuris apribotas laike bei erdvėje. D. Kisieliaus teigimu, tai nuolatinis pasiekimų matavimas, vertinimas ir duomenimis grįstos rekomendacijos, studijų programos suasmeninimas, galimybė ją keisti, lanksčiai derinti grafiką, intensyvumą, bendrauti su bendrakursiais iš viso pasaulio. 

„Visgi rutininiams veiksmams atlikti, šabloniniams dizaino elementams ar netgi sistemoms kurti yra pilna produktų, užtikrinančių optimalią kokybę. Todėl dizaineris gali rinktis, ką jis labiau nori daryti. Tapti operatoriumi, per tam tikrą laiką pagaminančiu kuo daugiau dizaino vienetų, ar gerinti kūrinio išliekamąją vertę, spręsti reikalingumo, geresnių naudojimo patirčių ir prasmingumo klausimus“, – apie pasirinkimo dilema kalba D. Kisielius. 

Siekia ir išmokti, ir suprasti 

Savo ruožtu dizaino technologijos – tik viena medalio pusė. Apie tai kalbantis D. Kisielius priduria: naudojamos programos, įrankiai vis greičiau ir intuityviau kuria techniškai tvarkingą produktą, pakartoti kažkieno kito atrastas formas ir struktūras galima sparčiau bei lengviau. Tačiau visi šie patogumai nepagerina idėjų, minčių, įžvalgų kokybės. 

„Skaitmeninės fotografijos prieinamumas irgi nesukūrė daugiau aukštos meninės kokybės kadrų, nes fotografuoja ne technika, o žmogiškas, subjektyvus žvilgsnis pro objektyvą. Kūrybiškas mąstymas yra tarsi koks nematomas neuroninis raumuo, kurį lavina kūrybinės užduotys. Vienose svarbesnė yra greita reakcija, intuicija, spontaniškumas, kitose – sugebėjimas rinkti bei apibendrinti informaciją, ją analizuoti, vertinti ir pateikti išvadas“, – pasakoja D. Kisielius. 

Todėl šias tendencijas atspindi ir dabartinis grafinio dizaino ugdymas. Dėstydamas BIT, D. Kisielius mato, jog šiuo metu studentai ne tik lengvai įsisavina įvairius dizaino įrankius, greitai išmoksta pakartoti skirtingus stilius bei savarankiškai kurti priemones, bet ir vis dažniau nori suprasti esmę. 

„Kodėl dizainas prasideda nuo analizės, moodboard‘ų, ką į juos būtina įtraukti? Kodėl vienas sprendimas yra geresnis už kitą ir kaip juos įvertinti? Kodėl ženklodarai pasirenkami tam tikri spalvų deriniai ir kaip juos kurti remiantis objektyviais kriterijais? Kaip parinkti tinkamiausią šriftą konkrečiam dizainui, kodėl neužtenka pasikliauti vien intuicija, kodėl gero produkto nesukursi vien formulėmis, taisyklėmis ar algoritmais. Studentai siekia suprasti, todėl per paskaitas ėmiau vis daugiau laiko skirti argumentuotai praktinių darbų analizei ir kritikai, į darbų komentavimą įtraukdamas auditoriją“, – tikina D. Kisielius. 

Vengia „gražu–negražu“ vertinimo 

BIT dėstytojo teigimu, šios medijos kritinio mąstymo, analizės ir supratimo ugdymas yra esminis, nes jis leis lengviau įveikti ateities iššūkius. Ne veltui D. Kisielius dažnai kelia klausimą, ar dizainas yra menas. Šioje srityje, anot pašnekovo, meniškumas kartais tėra tik forma arba priemonė, kuria aprengiami konkrečių poreikių, užduočių sprendimai.

„Gero dizaino dažnai nepastebime, nes jis yra patogus, neerzinantis. Užsakovai iš dizainerių neretai tikisi meniškų, efektingų, stebinančių sprendimų – savotiškos pramogos, nors paanalizavus tikruosius poreikius ir apsibrėžus užduotį, atrandame racionalius vertinimo kriterijus. Bendraudami su verslu, kartais sąmoningai neigiame meniškąją dizaino pusę, stengdamiesi kalbėtis racionaliai bei argumentuotai. Tai darome norėdami nepatekti į subjektyvių „gražu–negražu“ , „patinka–nepatinka“ vertinimų teritoriją, kurioje visada didesnį svorį turės autoritetas bei pozicija, o ne kompetencija ir atsakomybės“, – patirtimi dalinasi D. Kisielius. 

Pašnekovas atviras – dizaino kūrimo įrankių prieinamumas nesukūrė daugiau gerų dizainerių, nes jų vis dar trūksta. Todėl D. Kisielius studentus skatina išdrįsti svajoti ir kantriai vytis savo aitvarus, kadangi ne vienas įkvepiantis pavyzdys rodo sėkmę. 

„Galbūt ir ne iškart baigę mano kursą, jie, galiausiai, įsidarbina bei sėkmingai tęsia karjerą kaip dizaineriai. Todėl žengiantiems į skaitmeninio dizaino technologijų sritį patarčiau nusiteikti ilgam, bet įdomiam mokymosi procesui, būti kantriems ir smalsiems. Svarbu kuo dažniau klausti kitų, nepasitenkinti greitai rastu atsakymu ir neįsimylėti pirmos patikusios idėjos“, – šypsosi D. Kisielius. 

Share on facebook
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on whatsapp
Share on email

Susiję straipsniai