Gyvenimas išmaniajame amžiuje. Vaikai ir ekranai. 1 dalis

Vaikai ir ekranai

“Kiek jie gali sėdėti prie kompiuterių ir išmaniųjų telefonų? Mūsų laikais taip nebuvo, visą laiką leisdavome kieme, o šiuolaikinių vaikų į lauką nenuvarysi nė su pagaliu. Sėdi sau prilipę prie ekranų… ir niekas jiems neįdomu”.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad didelė šiuolaikinių tėvų dalis susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais, kuomet kalba pasisuka apie kompiuterinius žaidimus, filmukus, išmaniuosius telefonus ir kompiuterius. Lyg ir žinome, kad daug laiko prie ekranų pridaro bėdų, bet ne visai suvokiame, kokia ta žala “konkrečiai”,  nemokame vaikams nustatyti taisyklių, pasimetame susidūrę su neadekvačia reakcija paprašius ekraną išjungti.

Nežinau, paguosiu jus ar ne, bet jūs tikrai ne vieni, o pasimetimas, kurį patiriate yra visiškai normalus. Juk daugelio šiuolaikinių tėčių ir mamų vaikystėje filmukai, kompiuteriniai žaidimai ir internetas užėmė labai nedidelę gyvenimo dalį. Mūsų vaikystė “virė” kiemuose, kaimuose ir soduose, mes žaisdavome aktyvius žaidimus, karstėmės medžiuose ir mušėmės, į namus parbėgdavome tik atsigerti vandens. Kompiuteriai ir mobilieji telefonai daugelio namuose atsirado tik baigiantis paauglystei ar net vėliau. Filmukus žiūrėdavome tik tam tikru laiku ir, palyginus, su šiuolaikiniais vaikais, gana trumpai.  

Mūsų vaikai gyvena išmaniajame amžiuje, kur pirmoji pažintis su ekranais prasideda jau pirmaisiais metais. Kad ir kokia puiki buvo jūsų vaikystė, neverta lyginti praeities ir dabarties, nes dabar vaikai gyvena tiesiog kitaip. Senų laikų negražinsite, bet vietoj to, daugybė puikių specialistų siūlo padėti vaikams susikurti sveiką santykį su technologijomis, diegti naudingus įpročius, pasakoti apie pavojus, kurie gali iškilti.

Kyla klausimas, nuo ko gi pradėti?
Kalbant šia tema, visų pirma, labai svarbu suvokti, kokią įtaką ekranai daro vaiko kūnui ir smegenimis.  Noriu jums pateikti keletą įdomių minčių iš knygos “Vaikystė tarp ekranų”.

– Elizabeth savo knygoje kalba apie vaikus, kurių amžius svyruoja nuo šešerių iki vienuolikos metų, šis laikotarpis yra vadinamas latentiniu. Latentinio amžiaus tarpsniu, pasak autorės, lyg ir nevyksta nieko naujo, vaikai nebegriuvinėja parduotuvėse maldaudami saldainių, moka kalbėti ir pasakyti, ko nori, tad teoriškai – gyventi ir bendrauti turėtų būti lengviau. Visgi šis tarpsnis pažeria naujų rūpesčių. Pradinės mokyklos amžiaus vaikams ir toliau aktyviai vystosi smegenys ir nors jie ramesni, lyginant su trimečiais, tai jokiu būdu nereiškia, kad galime juos palikti likimo valiai. Tai periodas, kurio metu labai intensyviai vystosi vaiko smegenys, kuriasi įpročiai. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu vaikas turėtų ypač daug bendrauti, judėti, kurti, mokytis bendradarbiauti – tobulinti socialinius įgūdžius.

– Filmukus tėvai jungia jau mažiems pupuliams, tad atėjus mokyklos metui, vaikams tampa daug sunkiau susikaupti pamokose, bendrauti su bendraamžiais, spręsti problemas.

– Pernelyg ilgas sėdėjimas prie ekranų, keičia vaiko fiziologija. Mes (tėvai) vaikystėje daug lakstėme ir karstėmės medžiuose, o štai šiuolaikiniai vaikai daug laiko leidžia namuose, mažiau juda – tai paveikia raumenyną, stuburą, regą, laikyseną ir bendrą savijautą. 

– Neribojamas laikas prie ekranų labai stipriai apkrauna dar besivystančias vaiko smegenis ir sukelia joms didelį stresą, kuris gali pasireikšti nervingumu, dirglumu, prasta miego kokybe, baimėmis, agresija. Šį stresą autorė lygina su stresu, kuris kamuoja įtemptai dirbančius miestų darbuotojus.

– Vaikų ir paauglių įnikusių į kompiuterinius žaidimus smegenyse vyksta stulbinančios reakcijos. Ar žinojote, kad su laiku vaikai kompiuteriniams žaidimams ima jausti tokį pat potraukį, kaip narkomanai narkotikams?

Nepaisant to, kad ekranai gali pridaryti daug žalos, nėra prasmės jų bijoti. Technologijos gali pasitarnauti, jei tik padėsime vaikams kurti su jomis sveiką ryšį. Na, o kaip kurti sveiką ryšį, papasakosiu per keletą kitų straipsnių, kuriuose paliesime kompiuterinių žaidimų, filmukų bei interneto temas.

Na, o pabaigai, man ypač patikusi mintis:
Jums gali atrodyti, kad vienuolikmetis yra jau didelis ir protingas – taip ir yra, bet kartu jis labai naivus ir nepažįstantis pasaulio. Tokio amžiaus vaikas dar tik mokosi, o mūsų pareiga yra mokyti ir būti šalia. Jei stebime vaikus žaidžiančius kieme, stebėkime ir ką jie veikia prie ekranų, padėkime jiems susikurti gerus įpročius, kad vėliau netektų gailėtis.

Straipsnyje minima knyga:
Vaikystė tarp ekranų. Elizabeth Kilbei

Rasa Borodina
https://www.instagram.com/rasa.raso/

Share on facebook
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on whatsapp
Share on email

Susiję straipsniai