Kritinis mąstymas: be šio įgūdžio – kaip be drabužių

Kritinis mąstymas

Skaitmeniniame amžiuje mes kiekvienas transliuojame informaciją ir, matydami kitų sukurtą turinį, dažnai nežinome, nei kas jį sukūrė, nei kiek tuo galima pasitikėti. Tačiau net jei atrodo, jog  įvertinti informacijos šaltinius internete – neįmanoma misija, kritinis mąstymas yra gyvybiškai svarbus skaitmeninio gyvenimo įgūdis, kuris ir gali, ir turi būti lavinamas. Ypač dabar, kai giliau nei bet kada neriame į internetą. 

Kiekvienas tėtis ar mama norėtų, kad jų atžalai pavyktų atskirti patikimą turinį nuo melagysčių. Kritinis mąstymas – gebėjimas stabtelti ir pagalvoti, kritiškai įvertinti turinį ir jo tikslą – yra ypač reikalingas ir tada, kai vos kelių sekundžių reklama taikosi „įteigti“ vaikui naują „poreikį“, suformuoti požiūrį ar nuomonę.

Išmokę kritiškai vertinti informaciją internete vaikai gebės nuspręsti, kokia esminės žinios idėja, iš ko atpažinti, kokie niuansai išduoda melagingą turinį ar ko trūksta, kad juo būtų galima pasitikėti.

Pokalbius, kurie kritinį mąstymą ugdo, pradėti paprasta: važiuojate pro reklaminį stendą, išgirdote žinias per radiją ar televiziją, matote, kaip socialinio tinklo žvaigždė apsiperka tik tam tikroje parduotuvėje, į rankas paėmėte vaikišką knygelę – padėkite vaikams ir jaunimui susikurti įprotį pagalvoti: kodėl matau ir girdžiu tai, ką rodo ir sako, kokią žinią tai man perduoda, kam naudinga, kad tai pamatyčiau ar išgirsčiau, o gal net padaryčiau.

Klauskite

Pasirodo, mąstyti kritiškai labiau skatina kalbėjimasis, kai keičiamės mintimis ir idėjomis negu pasakymas, kad kažkas tiesiog yra arba nėra teisinga. Taigi, klauskite įvairiausių klausimų apie tai, ką matote, skaitote, girdite ir aptarinėkite.

Su mažesniais vaikais galima aptarti dalykus, kuriuos jie jau žino, tik dar nėra pasigilinę daugiau. Tai gali būti saldainių reklama ar žaislų pakuotės. Su vyresniaisiais – galima kalbėtis apie Youtube video, interneto memus ir reklamą ar video žaidimus. 

Pirmiausia – šaltinis

Tai būtent tas klausimas, kuris turėtų kilti pats pirmas pamačius bet kokią skaitmeninę informaciją.

Pagalvokime, kas būtų, jei mes patys negalėtume atskirti, kas mums kalba patikrintais faktais, o kas tiesiog mėgina šokiruoti, išlaikyti savo pusėje, paskatinti palaikyti jų nuomonę ar tiesiog gauti dėmesio.

Galvodami apie šaltinį, mes įvertiname, ar tai asmuo, ar organizacija – kas tą žinutę kuria, skleidžia ir kokiu tikslu tą daro. Nuo pat mažens galime pratinti prie šio įgūdžio, pavyzdžiui, aptardami skaitomas knygas –  kas parašė kūrinį, ką autorius mėgina pasakyti, pranešti, kokiu tikslu. Ne tik įgarsinkime, kas yra pasakyta, bet pasikalbėkime, kodėl viena ar kita yra pasakyta ar parašyta, kaip ir kas tą padarė.

Socialinių tinklų ir tradicinės žiniasklaidos žinios

Paaiškinkime vaikams, kaip tradicinėje žiniasklaidoje kuriamos žinios ir istorijos – kai specialistai ir žurnalistai informaciją renka, analizuoja, tikrina ir tik tada viešina. Jie žino ribas, kurių negalima peržengti, tarkime, ką jie gali, ir ko negali pranešti ar pasakyti, kad būtų išlaikytas objektyvumas. Žurnalistai visuomet turi gebėti pagrįsti, kad tai, ką sako, yra tiesa ar nešališkai atspindėtas faktas.

Socialiniuose tinkluose situacija kita. Nors ir čia yra patikimos informacijos šaltinių –  žiniasklaidos, naujienų agentūros, įvairių organizacijų atstovai, savo sričių specialistai ar visuomenės nuomonės lyderiai – visgi, svarbu suprasti, kad pirmiausia socialinių tinklų paskyros yra tarsi asmeninės tribūnos, kur kiekvienas gali dalintis ta informacija, kuri, jo nuomone, yra tiesa (nors taip ir nebūtų), ten skelbiama subjektyvi to asmens nuomonė, kurios teisę gina žodžio laisvė.

Svarbu suprasti, kad kai kurie asmenys ar organizacijos socialinius tinklus sėkmingai naudoja iškraipyti faktus arba teigti dalykus, kurie akivaizdžiai klaidina, tokiu būdu dažniausiai siekdami įvairių ne itin gerų tikslų – pvz., supainioti, supriešinti, sukiršinti, suerzinti ar pan. Ir kaip smagu „įjungus“ kritinį mąstymą tai atpažinti ir apeiti.

Keli klausimai padės pradėti pokalbį su vaikais:

  • Kas sukūrė tai, ką matai? Gal tai asmuo, o gal – organizacija? Jei asmuo – kas jis? Politikas, žurnalistas, aktorius?
  • Kodėl tai sukūrė? Nori pralinksminti Tave (interneto memas)?  Nori informuoti apie tai, kas pasaulyje nutiko (istorija žiniose)? Nori pakeisti Tavo elgesį ir mintis (nuomonė)? Nori, kad Tu kažką nusipirktum (reklama)?
  • Kam skirta informacija? Vaikams ar suaugusiems? Berniukams ar mergaitėms? Žmonėms, besidomintiems kokia nors sritimi? Kodėl taip manai? 
  • Kas leistų manyti, kad šia informacija galima pasitikėti? Gal paminėta statistika iš patikimo šaltinio? Gal cituojamas tos srities ekspertas? Kiek patikimas žinios kūrėjų autoritetas? Gal yra įrodymų, kurie patvirtina žinioje dėstomus teiginius? Kodėl taip manai?
  • Ko šiai žiniai trūksta? Ar joje atskleidžiami skirtingi požiūriai, ar atspindima tik viena pusė? Ar Tau reikia papildomos informacijos, kad galėtum iki galo suprasti žinutę?


Pradėjus šiomis temomis kalbėtis su vaikais anksti, galima padėti jiems kuo greičiau susivokti ir imti kitaip – kritiškiau – vertinti informaciją ir realiame, ir skaitmeniniame pasaulyje.  

Informaciją parengė Skaitmeninės etikos centras, daugiau informacijos bei problemos sprendimo būdų rasite čia: www.e-etika.lt/tevams-ir-globejams/

Share on facebook
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on whatsapp
Share on email

Susiję straipsniai